prisimink mane

Savo irklus į mane panardink,
kad niekur iškeliaut nebenorėtum. Aš tave ratilais apsupsiu, savo jėgas visas atiduosiu, kad žemės kojom nebesiektum, jaustumeis kaip paukštis lengvas,
skristumei paviršium mano taip, kad ir dangaus nebereikėtų.
Prisimink mane.
Nes jeigu prisiminsi Tu, man jau nebus svarbu, kad visi kiti mane pamirš.

pavasariui nepaklusnus

Liūdesy Tu, savy paskendęs. O plaukti aš, deja, nemoku.. Ir griebias šiaudo tas, kuris, draugų neprisišaukęs, šešėlyje savam paklydo.
Buvau tikra, kad taigi aš, kaskart su dulkėm, drapanomis nunešiotom, kad aš, aš vėlei būsiu ta, kurią arkliai balne neš atgalios nė nesikovus.
Malūnai vėjo Tavo tie, kurie net ir saulėtą, ramią dieną kvietį mala. Ir tie langai, kuriuos.. kuriuos lyg trapią sielą saugai.
Ne, ne draugas aš, oi ne. Ir netgi ne kaimynas laiptinėj sutiktas. Aš ta, kuri liūdės, kai lysi lietumi pavasario, kurio taip laukiau.
'

the greenery of my grass

Žolė žalesnė čia.

Noriu pasakyti, kad man jau seniai atrodo, jog visi geriausi, įdomiausi ir tikriausi dalykai vyksta ten, kur aš ir esu. Visai ne ten, už kelių kvartalų, kitoj laiko ar klimato juostoj.
Čia.
Ir dabar.
Turbūt kuo toliau, tuo labiau savo gyvenimu džiaugiuosi. Vis labiau branginu savus, artimus, vis labiau tą vertinu ir vis ypatingesni man atrodo savi potyriai, dienos ir žmonės.
Už tą taip pat turiu būti dėkinga savo mylimiems.

Tas supratimas, kad svarbu ne kur , leidžia žymiai labiau laime mėgautis.

Domantai, myliu tave.

an army of my trinity

Tiesa, kad nuo šalčio viskas traukiasi.
Pragiedruliai vis žemyn, žemyn ir ta laisvė jau raumenis sutraukia, nugarą prie kelių lenkia, spaudžia kaip per mažas narvas. Mažėja oro erdvė, mažėja ir minčių stiklainis galvoje. Spaudžiasi žodžiai vienas prie kito, ir veidai suartėja, kvėpuoja garais vienas į kitą.
Sušalus viskam aplink, sumažėjus, susitraukus.. viskas ir visi tik artėja vienas prie kito - išeities kitos nėra, išorėn nė vienas neišlys.
Tenka save pritaikyti ir kitus labiau savais paversti.

turn strangers into lovers
and enemies to brothers.

all the blue is rapture

mažytė pradžia spalvoto mėnesio didingu orkestru prasidėjo. draugą ryte radau, su visais vėlyvais prisiminimais apie tai, kiek daug akimirkų artimų patirta.
naktis nerami sekmadienio. ryte su skersvėju ją pajutau, kai miegas tamsoj prasiblaškęs paryčiais galų gale kelią į mane surado.
ir gal keista, kad ryte tylos jaučiuosi pasiilgusi. pasiilgusi ir Vilniaus, vėsių dienų, kai saulė spigina, bet pirštai šąla. pasiilgusi draugo, kai ausines dalinamės ir drebam šalia nuo vienos melodijos. pasiilgau ir ilgai ilgai tylėti, kai kitam norisi tiek daug papasakot.

apie poveikį

apie protingus, turtingus ir laimingus.

apie labai skirtingus žmonių tipus. vieni patys sau gražiausi, kai yra tiesiog neišsiauklėję šmikiai. kiti būna laimingi neišsiropšdami iš žioplių kokono. dar kiti sėdi kažkur po dideliu kiautu, nes visiems likusiems jie yra tiesiog per protingi. kai kurie visiems kitiems yra per gražūs. arba patys sau. penkti ignoruoja visų skirtumus ir priverčia kitus savom tiesom ir svetimom religijom gyventi.

ir visi prie vieno baro sėdi.

savitos tos priklausomybės nuo savęs paties, tiesa?
ir aš pati sau... pats blogiausias įprotis.
vakare nenurimstu prieš miegą, kol savęs pačios mintyse nesugaudau. ir nebeatsikeliu be to. iš įpročio.

ir savo mylimam tesu žalingas įprotis. kaip yda. kaip savotiška dozė, kurios nedera padauginti.

see through

sekmadienis yra pati gražiausia savaitės melancholija.
kiekvienam sava spalva, savas lovos kraštas, stalo kampas, savas žmogus šalia. sekmadieniais tampu nematoma, perregima ir tylesnė. artėjant vakarui, atrodo, ta ramybė būna permerkusi mane visą kiaurai.
mėgaujuosi, ramiu veidu džiaugsmo pasaką seku.
regis, visos savaitės dulkės nusėdo į savas vietas.
pailsėti ir pasigrožėti.
patylėti, pabūti.