Pilnatis artėja.
Ne pagal mėnulį. Pagal tai, kad graži moteris autobusu basa važiuoja, mieste daugėja policijos sirenų, poros vėl pykstasi vidury nebe šaligatvio, o gatvės. Pagal tai, kad mano vilkai vidiniai vėl draskosi ir kaukia, kad sapnuose vėl nuolat bėgu, o pabudusi nesuprantu nei kiek man metų, nei kokios lyties esu.
Tik miestas kaip visad sparnuotas – su sex pistols ant sienų ir jaunais kačiukais po balkonais, bažnyčios varpais pusę vienuoliktos ir širdžių dūžiais stotyje. Sava dvasia miestas kvėpuoja, jis bunda dar greičiau nei visa gamta gegužę. Kartu su miestu ir man sparnai auga. Tik kažin ar lėkt, ar pasilikt, ar atsisveikinti, ar ieškot toliau tokių pačių sparnuotų.
Laisvės pojūtis. Tarsi viskas jau čia pat arba viskas jau už nugaros palikę.
Greitai paaiškės, o dabar šnabždu toliau.
