mažyčiai atsisveikinimai.
Tokie mažutėliai, kad kartais net nesupranti, kodėl susitinki su sau kone brangiausiais žmonėmis.
Bet kaip gera kartkartėm vakarais tapti taupykle – priimti paslaptis, jas saugoti ir gink dieve niekam neparodyti.
Atsisveikinant, nors ir trumpam, tokie vakarai labai praturtina. Daug minčių kelionėms.
Ir daug variantų, kaip niekada nedrįsčiau pasielgti pati.
Arba tiesiog.. neišduoti..?
Ačiū L. ir J. <3
Migla tūptelėjo ant vakaro kupros.
O visą dieną medžių lapuose prabuvo, vos kartkartėm vėjo sujudinta krisdavo ant veidų ir pečių įdegusių.
Taip ir prabėgo visa diena. Mynėm dviračius kiek galėdami greičiau, o sustoję kaip įmanoma lėčiau kvėpavom. Skaičiavom ženklus, žmones, mašinas. Grįždami patys save patikrindavom. Šypsojomės kiek pajėgėm ir balkone prabuvom, kol visai sušalom.
- vasara mūsų. naktys griaustiniais dunda. laukit sugrįžtančių.
gone for a holiday.
Mudu suplanavę aštuonias dienas ištrūkimo. Atrodo, ilgai laikėm orą įkvėpę, iki paraudovanimo spaudėm, ir tik čia atvažiavę pajutom, kad galime iškvėpti ir įkvėpti daug gaivesnio oro. Be darbų, be pareigų ir be žodžio “reikia“. Čia nereikia laiku kažkur grįžti ar būtinai nepramiegoti. Kita vertus, atostogų planas irgi yra planas, tačiau jis apsiriboja smagumynų planavimu arba ekspromtu.
Vakar vakare jau supratom, kad atostogos tikrai prasidėjo. Jos praktiškai prasidėjo nuo pažado man kas rytą išvirti kavos ir dar gerokai prieš vidurdienį atsidurti kopose. Beje, šiandien ten ir buvom. Saulutė maloniai kaitino, jūra nežymiai bangavo. Vėjas atostogų visai netrukdė – taip ir nepasirodė. Valandėlę pasikaitinom, tada su dviračiais važiavom pakrante. Šiek tiek pabraidėm ir toliau važiavom. Ant smėlio didelį užrašą palikom kaip gentainių duoklę liūno draugams, kaip detalę to, kas jau su mumis susidraugavę. To, kas Vilniuje, senamiestyje, kartu su namais palikta.
Taip su dviračiais numynėm iki visos Lietuvos „akropolio“ – Palangos. Ten jau buvo visai kas kita.. žmonių daug, judesio daug. Tad praleidom ten porą, gal trejetą valandų ir grįžome atgal. Nes čia ramu, čia visas paplūdimys tik mūsų dviejų, ant kranto daug jūros išplautų kriauklių ir galima pamiršti absoliučiai visus rūpesčius. Ir taip gera, kad nereikia net jokios muzikos ar televizoriaus. Ošimas tinkamai užpildo visas tylas.
Kažkokiame žurnale laiminga moteris paaiškino, kad laimė yra ne tikslas, o kelias.
Visiška teisybė. Jai, vadinasi, pasisekė, kad tą pavyko sau įteigti.
Bet žmonės visgi labiau linkę sureikšminti kitokius dalykus. Laimės kaip reiškinio apskritai turbūt gerai net neįsivaizduodami, jie labiau laukia kažkokio periodo pabaigos arba dar kitokio periodo pradžios. Argi nekeista? Taip žiūrint į gyvenimą, jis ir susidėlios ne iš carpe diem ir tikrai ne iš vientisos laimingos grandinėlės. Tai tebus vienas kitą mainantys etapai ir nuolatinis laukimas, pergyvenimas ir pragyvenimas, nenutrūkstantis tikėjimasis, kad „štai baigsis“ ir „štai prasidės“. O tada...būsime laimingesni.
Užstrigę amžinam laukiamajam. Ir tiek.
Pamenu, kai labai ankstyvoj vaikystėj, dar būdama pradinukė, vasarą važiuodavau į kaimą. Ten buvo įvairaus amžiaus vaikų, gal kai kurie jau ir paaugliai. Vis prisimenu epizodus, kai lakstydavom kur nors pievose ir kažkur danguj skrisdavo lėktuvai. Retai, bet skrisdavo. Tada kelionės lėktuvu išvis atrodydavo tik išrinktiesiems pasiekiama retenybė. Taigi. Mes garsiai garsiai (susitarę „viens, du, tryyyys!!) šaukdavom, mojuodavom ir prašydavom pasiimti ir mus kartu. O kam, turbūt nežinojau nei tada, nei žinau dabar. Bet tai buvo labai panašu į tai, ką bandžiau nusakyti pirmojoj pastraipoj.
Šiandien skrido labai daug oro balionų. Per atidarytą langą girdėjau, kaip kieme vaikai (susitarę „viens, du, tryyys!!) šaukė, kad balionas ir juos kartu pasiimtų.
Turbūt jie irgi dar nesupranta, ar labiau nori ištrūkti, ar patekti.
Bet būtent jiems dabar ir nesvarbios nei pradžios, nei pabaigos.
O taip ir turi būti.
