ever after

akis už akį, dantis už dantį. visi šitaip. ir aš iš paskos lygiai taip pat.
po trupinį kasdien ant svarsatyklių ir rodos, kad tuoj vienas kraštas žemę pasieks, nes kitas visai tuštutėlis. kažkada ten Mudu buvom.
po trupinį kasdien ir regis, kad širdy vis mažiau tų trupinių belieka.
laimės ant svarstyklių aš nedėsiu. jos nebesvarstysiu ir niekam neaukosiu. ji tegul būna man kaip atlygis už tai, kiek save iškankinau.
ir kiek iškankino tai mane.

iris

Šešiolika metų rugsėjo pirmoji kažką reiškė.
Savotiška abstinencija.
... iki susilauksiu ateity pulko vaikų, kai rugsėjo pirmoji vėl ir man reikš vargelį dar bent dvylikai metų.
Bet ne apie vaikus aš čia.
Teisingai Lina pastebėjo prieš savaitę - atsikėlus anksti ryte jau juntamas rudens kvapas. Tik ne šiaip rudens, kai jau medžiai mažai lapų turi, bet to kalendorinio rudens, kai rytai būna šaltoki, automobilių stiklai aprasoję (metaliniai turėklai irgi), kai saulė dar žemai, o vaikai su kokiu nors kardeliu, irisu ar gvazdiku lekia pas savo auklėtoją. Mergaitės su gražiom pėdkelnėm, o berniukai vėl švariais batais. Gražu, nieko nepasakysi.
Bet štai ateina vėl rugsėjo pirma, o niekur eiti nereikia. Džiugu dėl to. Bet ir vis tiek ne tą pasakyti norėjau :)
Norėjau pasakyti turbūt tik vieną sakinį, kuris man niekaip nesusidėlioja. Tiesiog koks puikus jausmas ankstų rytą išeiti į lauką su lengva avalyne, dar be striukės, bet jau juntant šaltą orą vaikštant rankom, nosim, plaukais. Net virpuliukas kūnu vaikšto, nes ta rugsėjiška ryto vėsa lyg ir nostalgiška, be galo džiuginanti, labai labai maloni. Ech, neišeina nusakyti. Bet tiek jau to.

make it double

Matau daugiau pliusų nei minusų, kad išvykstam dviese. Ir vėl :) Gal bus savotiškai nauja pradžia, gal šviežiais namais pakvips. Nes dabar man Vilnius ir dar keli Europos miestai asocijuojasi su pačiais įmanomais blogiausiais atsiminimais ir jausmais, kartais paminint Briuselį net supykina, norisi prankykti ir apsimesti, kad manęs niekas nepažįsta. Ir naujiems žmonėms tada aš noriu apsimesti, kad nieko neprisimenu. Kaip susikurti tuos kitokius prisiminimus, nei jie yra dabar..?
Taigi bėgu nuo Vilniaus, nuo sušikto išdavysčių miesto.
Gal ten gaiviau kvepės, gal daugiau erdvės bus, gal delnais plačiais naujus pojūčius semsiu.
Nuo žmonių vardų, nuo miestų vardų, prisiminimų gal ten nelabai pabėgsiu. Bet labai tikiuosi prisipildyti daugiau, nei esu sukaupusi dabar.
Taigi.. iki !

pelė

Kažkaip labai simboliškai viskas išėjo, kai prieš išvykdama pagyventi svetur visgi atsisveikinau ne su savo miestu, o su savo visa vasariška šalimi. Teritorija. Skersai pervažiavau, tarsi visiems lietuviškiems keliams dar kartą pranešdama, kad išlendu iš stalčiaus.
Apie stalčių aš ne veltui. Giedrė rašė, kad visad visus ragindama negyventi stalčiuje, pati suprato, kad jau ilgokai tame stalčiuje gyveno. Labai panašiai su manimi. Tik visgi turbūt aš tą pati suvokiau ilgesnį laiką ir vis nosį, rankas pro tarpą prakišdavau tik kaip "tarp kitko" bandydama pasitikrinti, ar visos galimybės vis dar "ten". Rankenėles visas nusukusi sąmoningai buvau - kad, gink dieve, niekas taip ir nesugebėtų man aiškinti, kada iš stalčiaus išlįsti. Niekada niekam to neleidau.
O dabar aš kaip pelė, iš urvo išlindusi. Sprandas tiek nepasisuka, kiek yra dar ko pažinti. Be galo džiaugiuosi dėl to. Giliai įkvėpiau - stalčius atidarytas.

p.s. grįšiu Kalėdoms. Nes mėgstu lemputes.

all in

kelionių nakvynės didesniais namais tapo. tad ir "grįžtu" jau prasmė kita. ir parėjus namo jau gal kitaip jaučiuosi nei anksčiau.

turbūt pagaliau, pagaliau jaukiausia tampa nebe ten, kur esu, o ten, su kuo esu. tikrai pagaliau, nors ir visąlaik žinojau, kad taip visada turėjo būti.
jau ir pasiilgstu kitaip visko. ir namus kiauru stogu jau kitaip palieku. ir žengiu į juos kitaip.
ir panašu, kad net svajoti kitaip pradėjau.
manęs dabar daugiau, nei buvo prieš metus. kartu tai reiškia, kad kitiems reikia žymiai labiau pasistengti, kad į mano širdį tilptų.

nes arba ji užsipildė... arba sumažėjo.