Noriu pasakyti, kad man jau seniai atrodo, jog visi geriausi, įdomiausi ir tikriausi dalykai vyksta ten, kur aš ir esu. Visai ne ten, už kelių kvartalų, kitoj laiko ar klimato juostoj. Čia. Ir dabar. Turbūt kuo toliau, tuo labiau savo gyvenimu džiaugiuosi. Vis labiau branginu savus, artimus, vis labiau tą vertinu ir vis ypatingesni man atrodo savi potyriai, dienos ir žmonės. Už tą taip pat turiu būti dėkinga savo mylimiems.
Tas supratimas, kad svarbu ne kur , leidžia žymiai labiau laime mėgautis.
Tiesa, kad nuo šalčio viskas traukiasi. Pragiedruliai vis žemyn, žemyn ir ta laisvė jau raumenis sutraukia, nugarą prie kelių lenkia, spaudžia kaip per mažas narvas. Mažėja oro erdvė, mažėja ir minčių stiklainis galvoje. Spaudžiasi žodžiai vienas prie kito, ir veidai suartėja, kvėpuoja garais vienas į kitą. Sušalus viskam aplink, sumažėjus, susitraukus.. viskas ir visi tik artėja vienas prie kito - išeities kitos nėra, išorėn nė vienas neišlys. Tenka save pritaikyti ir kitus labiau savais paversti.
turn strangers into lovers and enemies to brothers.
mažytė pradžia spalvoto mėnesio didingu orkestru prasidėjo. draugą ryte radau, su visais vėlyvais prisiminimais apie tai, kiek daug akimirkų artimų patirta. naktis nerami sekmadienio. ryte su skersvėju ją pajutau, kai miegas tamsoj prasiblaškęs paryčiais galų gale kelią į mane surado. ir gal keista, kad ryte tylos jaučiuosi pasiilgusi. pasiilgusi ir Vilniaus, vėsių dienų, kai saulė spigina, bet pirštai šąla. pasiilgusi draugo, kai ausines dalinamės ir drebam šalia nuo vienos melodijos. pasiilgau ir ilgai ilgai tylėti, kai kitam norisi tiek daug papasakot.
apie labai skirtingus žmonių tipus. vieni patys sau gražiausi, kai yra tiesiog neišsiauklėję šmikiai. kiti būna laimingi neišsiropšdami iš žioplių kokono. dar kiti sėdi kažkur po dideliu kiautu, nes visiems likusiems jie yra tiesiog per protingi. kai kurie visiems kitiems yra per gražūs. arba patys sau. penkti ignoruoja visų skirtumus ir priverčia kitus savom tiesom ir svetimom religijom gyventi.
ir visi prie vieno baro sėdi.
savitos tos priklausomybės nuo savęs paties, tiesa? ir aš pati sau... pats blogiausias įprotis. vakare nenurimstu prieš miegą, kol savęs pačios mintyse nesugaudau. ir nebeatsikeliu be to. iš įpročio.
ir savo mylimam tesu žalingas įprotis. kaip yda. kaip savotiška dozė, kurios nedera padauginti.
sekmadienis yra pati gražiausia savaitės melancholija. kiekvienam sava spalva, savas lovos kraštas, stalo kampas, savas žmogus šalia. sekmadieniais tampu nematoma, perregima ir tylesnė. artėjant vakarui, atrodo, ta ramybė būna permerkusi mane visą kiaurai. mėgaujuosi, ramiu veidu džiaugsmo pasaką seku. regis, visos savaitės dulkės nusėdo į savas vietas. pailsėti ir pasigrožėti. patylėti, pabūti.
vakar, užvakar ir šiandien esu nebe dalyvė, o žiūrovė. ir net nežinau, kas skauda labiau...ar koja tom akimirkom, kai nebeveikia nuskausminamieji, ar tos akimirkos, kai noriu bėgti ir daryti tai, kas labiausiai patinka. niekada to nesuprasiantys vis klausinės, kodėl liūdžiu. galiu kartoti ir kartoti, bet suprasti nepriversiu. ir nebegaliu nei bėgti, nei šokti, nei laisvai ir patogiai jaustis. ir vis noriu šaukti, urgzti ir dejuoti. išskyrus tas tris-keturias valandas, kai nuskausminamieji tikrai padeda lengviau šypsotis. kaip stebuklo laukiu to ryto, kai pabusiu ne nuo skausmo, o nuo žadintuvo. kai galėsiu užšuoliuoti laiptais, bėgti į salę ir šokti ar sportuoti. tai turbūt lėčiausiai slenkančios dienos.
akis už akį, dantis už dantį. visi šitaip. ir aš iš paskos lygiai taip pat. po trupinį kasdien ant svarsatyklių ir rodos, kad tuoj vienas kraštas žemę pasieks, nes kitas visai tuštutėlis. kažkada ten Mudu buvom. po trupinį kasdien ir regis, kad širdy vis mažiau tų trupinių belieka. laimės ant svarstyklių aš nedėsiu. jos nebesvarstysiu ir niekam neaukosiu. ji tegul būna man kaip atlygis už tai, kiek save iškankinau. ir kiek iškankino tai mane.
Šešiolika metų rugsėjo pirmoji kažką reiškė. Savotiška abstinencija. ... iki susilauksiu ateity pulko vaikų, kai rugsėjo pirmoji vėl ir man reikš vargelį dar bent dvylikai metų. Bet ne apie vaikus aš čia. Teisingai Lina pastebėjo prieš savaitę - atsikėlus anksti ryte jau juntamas rudens kvapas. Tik ne šiaip rudens, kai jau medžiai mažai lapų turi, bet to kalendorinio rudens, kai rytai būna šaltoki, automobilių stiklai aprasoję (metaliniai turėklai irgi), kai saulė dar žemai, o vaikai su kokiu nors kardeliu, irisu ar gvazdiku lekia pas savo auklėtoją. Mergaitės su gražiom pėdkelnėm, o berniukai vėl švariais batais. Gražu, nieko nepasakysi. Bet štai ateina vėl rugsėjo pirma, o niekur eiti nereikia. Džiugu dėl to. Bet ir vis tiek ne tą pasakyti norėjau :) Norėjau pasakyti turbūt tik vieną sakinį, kuris man niekaip nesusidėlioja. Tiesiog koks puikus jausmas ankstų rytą išeiti į lauką su lengva avalyne, dar be striukės, bet jau juntant šaltą orą vaikštant rankom, nosim, plaukais. Net virpuliukas kūnu vaikšto, nes ta rugsėjiška ryto vėsa lyg ir nostalgiška, be galo džiuginanti, labai labai maloni. Ech, neišeina nusakyti. Bet tiek jau to.
Matau daugiau pliusų nei minusų, kad išvykstam dviese. Ir vėl :) Gal bus savotiškai nauja pradžia, gal šviežiais namais pakvips. Nes dabar man Vilnius ir dar keli Europos miestai asocijuojasi su pačiais įmanomais blogiausiais atsiminimais ir jausmais, kartais paminint Briuselį net supykina, norisi prankykti ir apsimesti, kad manęs niekas nepažįsta. Ir naujiems žmonėms tada aš noriu apsimesti, kad nieko neprisimenu. Kaip susikurti tuos kitokius prisiminimus, nei jie yra dabar..? Taigi bėgu nuo Vilniaus, nuo sušikto išdavysčių miesto. Gal ten gaiviau kvepės, gal daugiau erdvės bus, gal delnais plačiais naujus pojūčius semsiu. Nuo žmonių vardų, nuo miestų vardų, prisiminimų gal ten nelabai pabėgsiu. Bet labai tikiuosi prisipildyti daugiau, nei esu sukaupusi dabar. Taigi.. iki !
Kažkaip labai simboliškai viskas išėjo, kai prieš išvykdama pagyventi svetur visgi atsisveikinau ne su savo miestu, o su savo visa vasariška šalimi. Teritorija. Skersai pervažiavau, tarsi visiems lietuviškiems keliams dar kartą pranešdama, kad išlendu iš stalčiaus. Apie stalčių aš ne veltui. Giedrė rašė, kad visad visus ragindama negyventi stalčiuje, pati suprato, kad jau ilgokai tame stalčiuje gyveno. Labai panašiai su manimi. Tik visgi turbūt aš tą pati suvokiau ilgesnį laiką ir vis nosį, rankas pro tarpą prakišdavau tik kaip "tarp kitko" bandydama pasitikrinti, ar visos galimybės vis dar "ten". Rankenėles visas nusukusi sąmoningai buvau - kad, gink dieve, niekas taip ir nesugebėtų man aiškinti, kada iš stalčiaus išlįsti. Niekada niekam to neleidau. O dabar aš kaip pelė, iš urvo išlindusi. Sprandas tiek nepasisuka, kiek yra dar ko pažinti. Be galo džiaugiuosi dėl to. Giliai įkvėpiau - stalčius atidarytas.
kelionių nakvynės didesniais namais tapo. tad ir "grįžtu" jau prasmė kita. ir parėjus namo jau gal kitaip jaučiuosi nei anksčiau.
turbūt pagaliau, pagaliau jaukiausia tampa nebe ten, kur esu, o ten, su kuo esu. tikrai pagaliau, nors ir visąlaik žinojau, kad taip visada turėjo būti. jau ir pasiilgstu kitaip visko. ir namus kiauru stogu jau kitaip palieku. ir žengiu į juos kitaip. ir panašu, kad net svajoti kitaip pradėjau. manęs dabar daugiau, nei buvo prieš metus. kartu tai reiškia, kad kitiems reikia žymiai labiau pasistengti, kad į mano širdį tilptų.
nenoriu miegoti viena. kaskart išsigandusi ar blogą sapną susapnavusi noriu sulysti į tave miegantį, stipriai prisiglausti ir dar nespėjus akių atmerkti pradėti nerišliai pasakoti, ką susapnavau. tada mane suspaustum ir iš karto nuramintum. kaip visad.
savaitės pabaigoj viskas namo parbėga. pailsėjimo atodūsiai, įšilę patalai, saldžiai šuo snaudžiantis. pėdos pačios iš parduotuvės namo parneša su maišeliu apelsinų. ir pakvimpa kambariai židiniu, arbatom ir pyragais. ir grįžta staigmenos, šypsenos ir begalinis vasaros pojūtis su noru iš lėto gyventi. kad pasimėgauti būtų galima kiekvienu kąsneliu. ir akimirka kiekviena.
O visą dieną medžių lapuose prabuvo, vos kartkartėm vėjo sujudinta krisdavo ant veidų ir pečių įdegusių.
Taip ir prabėgo visa diena. Mynėm dviračius kiek galėdami greičiau, o sustoję kaip įmanoma lėčiau kvėpavom. Skaičiavom ženklus, žmones, mašinas. Grįždami patys save patikrindavom. Šypsojomės kiek pajėgėm ir balkone prabuvom, kol visai sušalom.
Mudu suplanavę aštuonias dienas ištrūkimo. Atrodo, ilgai laikėm orą įkvėpę, iki paraudovanimo spaudėm, ir tik čia atvažiavę pajutom, kad galime iškvėpti ir įkvėpti daug gaivesnio oro. Be darbų, be pareigų ir be žodžio “reikia“. Čia nereikia laiku kažkur grįžti ar būtinai nepramiegoti. Kita vertus, atostogų planas irgi yra planas, tačiau jis apsiriboja smagumynų planavimu arba ekspromtu.
Vakar vakare jau supratom, kad atostogos tikrai prasidėjo. Jos praktiškai prasidėjo nuo pažado man kas rytą išvirti kavos ir dar gerokai prieš vidurdienį atsidurti kopose. Beje, šiandien ten ir buvom. Saulutė maloniai kaitino, jūra nežymiai bangavo. Vėjas atostogų visai netrukdė – taip ir nepasirodė. Valandėlę pasikaitinom, tada su dviračiais važiavom pakrante. Šiek tiek pabraidėm ir toliau važiavom. Ant smėlio didelį užrašą palikom kaip gentainių duoklę liūno draugams, kaip detalę to, kas jau su mumis susidraugavę. To, kas Vilniuje, senamiestyje, kartu su namais palikta.
Taip su dviračiais numynėm iki visos Lietuvos „akropolio“ – Palangos. Ten jau buvo visai kas kita.. žmonių daug, judesio daug. Tad praleidom ten porą, gal trejetą valandų ir grįžome atgal. Nes čia ramu, čia visas paplūdimys tik mūsų dviejų, ant kranto daug jūros išplautų kriauklių ir galima pamiršti absoliučiai visus rūpesčius. Ir taip gera, kad nereikia net jokios muzikos ar televizoriaus. Ošimas tinkamai užpildo visas tylas.
Kažkokiame žurnale laiminga moteris paaiškino, kad laimė yra ne tikslas, o kelias.
Visiška teisybė. Jai, vadinasi, pasisekė, kad tą pavyko sau įteigti.
Bet žmonės visgi labiau linkę sureikšminti kitokius dalykus. Laimės kaip reiškinio apskritai turbūt gerai net neįsivaizduodami, jie labiau laukia kažkokio periodo pabaigos arba dar kitokio periodo pradžios. Argi nekeista? Taip žiūrint į gyvenimą, jis ir susidėlios ne iš carpe diem ir tikrai ne iš vientisos laimingos grandinėlės. Tai tebus vienas kitą mainantys etapai ir nuolatinis laukimas, pergyvenimas ir pragyvenimas, nenutrūkstantis tikėjimasis, kad „štai baigsis“ ir „štai prasidės“. O tada...būsime laimingesni.
Užstrigę amžinam laukiamajam. Ir tiek.
Pamenu, kai labai ankstyvoj vaikystėj, dar būdama pradinukė, vasarą važiuodavau į kaimą. Ten buvo įvairaus amžiaus vaikų, gal kai kurie jau ir paaugliai. Vis prisimenu epizodus, kai lakstydavom kur nors pievose ir kažkur danguj skrisdavo lėktuvai. Retai, bet skrisdavo. Tada kelionės lėktuvu išvis atrodydavo tik išrinktiesiems pasiekiama retenybė. Taigi. Mes garsiai garsiai (susitarę „viens, du, tryyyys!!) šaukdavom, mojuodavom ir prašydavom pasiimti ir mus kartu. O kam, turbūt nežinojau nei tada, nei žinau dabar. Bet tai buvo labai panašu į tai, ką bandžiau nusakyti pirmojoj pastraipoj.
Šiandien skrido labai daug oro balionų. Per atidarytą langą girdėjau, kaip kieme vaikai (susitarę „viens, du, tryyys!!) šaukė, kad balionas ir juos kartu pasiimtų.
Turbūt jie irgi dar nesupranta, ar labiau nori ištrūkti, ar patekti.
Bet būtent jiems dabar ir nesvarbios nei pradžios, nei pabaigos.
Kelias dienas apėmęs labai keistas jausmas, kažkiek panašus į prisiminimus. Tarsi apsuptas nuojautos apie kažką labai gero. Panašus ir į laukimą. Primena ir tikėjimąsi giedro oro, kai sėdi per lietų po stogeliu, apsisiautus tik vasariška skara, ir matai, kad kažkur jau giedra. O tada atrodo, kad vėjas pučia būtent į tą pusę, į kurią ir reikia. Taip ryškiai matau kai kuriuos vaizdinius, tarsi jau tai būtų seniausiai nutikę. Ir labai ryškiai piešiuosi ateitį, tuos visus tikėjimus ir tikėjimusis savo. Esu beprotiškai reikli žmonėms. Be galo atlaidi gyvūnams, bet visai negailestinga žmonėms. O kartu ir sau pačiai. Pažadas, visi įtikėti planai iš savo ir kitų lūpų man stovi prioritetų piramidės viršūnėj. Turbūt dėl to paties nemėgstu melo ir neperspėjimų, negaliu pakęsti ir kai neišsakytus pažadus sulaužo. Tada reikia jau augint nebe kitus, o save pačią iš naujo. Iš naujo, iš naujo ir vėl. Augant man, auga ir naujas ryšys, naujos virvės tarp manęs ir kitų, nauji mazgai ir naujos pynės. Štai ką aš prisimenu. Prisimenu, kad vėl planuoju ir kartu, kad planuojam su kažkuo kitu. Prisimenu ir savo pažadus. Ir sau, ir visiems kitiems. Priimu vis naujus pažadus iš kitų ir vėl labai viskuo tikiu. Prisimenu ir tą nuojautą, kurią dabar jaučiu. Prisimenu ir tai, kad kartais ji tikrai pasiteisina. Tik labai didelis indėlis turi būti ir manęs pačios. Ir jūsų visų taip pat.
Ne pagal mėnulį. Pagal tai, kad graži moteris autobusu basa važiuoja, mieste daugėja policijos sirenų, poros vėl pykstasi vidury nebe šaligatvio, o gatvės. Pagal tai, kad mano vilkai vidiniai vėl draskosi ir kaukia, kad sapnuose vėl nuolat bėgu, o pabudusi nesuprantu nei kiek man metų, nei kokios lyties esu.
Tik miestas kaip visad sparnuotas – su sex pistols ant sienų ir jaunais kačiukais po balkonais, bažnyčios varpais pusę vienuoliktos ir širdžių dūžiais stotyje. Sava dvasia miestas kvėpuoja, jis bunda dar greičiau nei visa gamta gegužę. Kartu su miestu ir man sparnai auga. Tik kažin ar lėkt, ar pasilikt, ar atsisveikinti, ar ieškot toliau tokių pačių sparnuotų.
Laisvės pojūtis. Tarsi viskas jau čia pat arba viskas jau už nugaros palikę.
