vakar, užvakar ir šiandien esu nebe dalyvė, o žiūrovė. ir net nežinau, kas skauda labiau...ar koja tom akimirkom, kai nebeveikia nuskausminamieji, ar tos akimirkos, kai noriu bėgti ir daryti tai, kas labiausiai patinka.
niekada to nesuprasiantys vis klausinės, kodėl liūdžiu. galiu kartoti ir kartoti, bet suprasti nepriversiu.
ir nebegaliu nei bėgti, nei šokti, nei laisvai ir patogiai jaustis. ir vis noriu šaukti, urgzti ir dejuoti. išskyrus tas tris-keturias valandas, kai nuskausminamieji tikrai padeda lengviau šypsotis.
kaip stebuklo laukiu to ryto, kai pabusiu ne nuo skausmo, o nuo žadintuvo. kai galėsiu užšuoliuoti laiptais, bėgti į salę ir šokti ar sportuoti.
tai turbūt lėčiausiai slenkančios dienos.
visgi..
..apie mažyčius nuskausminimo stebuklus:
niekada to nesuprasiantys vis klausinės, kodėl liūdžiu. galiu kartoti ir kartoti, bet suprasti nepriversiu.
ir nebegaliu nei bėgti, nei šokti, nei laisvai ir patogiai jaustis. ir vis noriu šaukti, urgzti ir dejuoti. išskyrus tas tris-keturias valandas, kai nuskausminamieji tikrai padeda lengviau šypsotis.
kaip stebuklo laukiu to ryto, kai pabusiu ne nuo skausmo, o nuo žadintuvo. kai galėsiu užšuoliuoti laiptais, bėgti į salę ir šokti ar sportuoti.
tai turbūt lėčiausiai slenkančios dienos.
visgi..
..apie mažyčius nuskausminimo stebuklus:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą