prisimink mane

Savo irklus į mane panardink,
kad niekur iškeliaut nebenorėtum. Aš tave ratilais apsupsiu, savo jėgas visas atiduosiu, kad žemės kojom nebesiektum, jaustumeis kaip paukštis lengvas,
skristumei paviršium mano taip, kad ir dangaus nebereikėtų.
Prisimink mane.
Nes jeigu prisiminsi Tu, man jau nebus svarbu, kad visi kiti mane pamirš.

pavasariui nepaklusnus

Liūdesy Tu, savy paskendęs. O plaukti aš, deja, nemoku.. Ir griebias šiaudo tas, kuris, draugų neprisišaukęs, šešėlyje savam paklydo.
Buvau tikra, kad taigi aš, kaskart su dulkėm, drapanomis nunešiotom, kad aš, aš vėlei būsiu ta, kurią arkliai balne neš atgalios nė nesikovus.
Malūnai vėjo Tavo tie, kurie net ir saulėtą, ramią dieną kvietį mala. Ir tie langai, kuriuos.. kuriuos lyg trapią sielą saugai.
Ne, ne draugas aš, oi ne. Ir netgi ne kaimynas laiptinėj sutiktas. Aš ta, kuri liūdės, kai lysi lietumi pavasario, kurio taip laukiau.
'