apie poveikį

apie protingus, turtingus ir laimingus.

apie labai skirtingus žmonių tipus. vieni patys sau gražiausi, kai yra tiesiog neišsiauklėję šmikiai. kiti būna laimingi neišsiropšdami iš žioplių kokono. dar kiti sėdi kažkur po dideliu kiautu, nes visiems likusiems jie yra tiesiog per protingi. kai kurie visiems kitiems yra per gražūs. arba patys sau. penkti ignoruoja visų skirtumus ir priverčia kitus savom tiesom ir svetimom religijom gyventi.

ir visi prie vieno baro sėdi.

savitos tos priklausomybės nuo savęs paties, tiesa?
ir aš pati sau... pats blogiausias įprotis.
vakare nenurimstu prieš miegą, kol savęs pačios mintyse nesugaudau. ir nebeatsikeliu be to. iš įpročio.

ir savo mylimam tesu žalingas įprotis. kaip yda. kaip savotiška dozė, kurios nedera padauginti.

see through

sekmadienis yra pati gražiausia savaitės melancholija.
kiekvienam sava spalva, savas lovos kraštas, stalo kampas, savas žmogus šalia. sekmadieniais tampu nematoma, perregima ir tylesnė. artėjant vakarui, atrodo, ta ramybė būna permerkusi mane visą kiaurai.
mėgaujuosi, ramiu veidu džiaugsmo pasaką seku.
regis, visos savaitės dulkės nusėdo į savas vietas.
pailsėti ir pasigrožėti.
patylėti, pabūti.

on painkillers

vakar, užvakar ir šiandien esu nebe dalyvė, o žiūrovė. ir net nežinau, kas skauda labiau...ar koja tom akimirkom, kai nebeveikia nuskausminamieji, ar tos akimirkos, kai noriu bėgti ir daryti tai, kas labiausiai patinka.
niekada to nesuprasiantys vis klausinės, kodėl liūdžiu. galiu kartoti ir kartoti, bet suprasti nepriversiu.
ir nebegaliu nei bėgti, nei šokti, nei laisvai ir patogiai jaustis. ir vis noriu šaukti, urgzti ir dejuoti. išskyrus tas tris-keturias valandas, kai nuskausminamieji tikrai padeda lengviau šypsotis.
kaip stebuklo laukiu to ryto, kai pabusiu ne nuo skausmo, o nuo žadintuvo. kai galėsiu užšuoliuoti laiptais, bėgti į salę ir šokti ar sportuoti.
tai turbūt lėčiausiai slenkančios dienos.


visgi..
..apie mažyčius nuskausminimo stebuklus: