Liūdesy Tu, savy paskendęs. O plaukti aš, deja, nemoku.. Ir griebias šiaudo tas, kuris, draugų neprisišaukęs, šešėlyje savam paklydo.
Buvau tikra, kad taigi aš, kaskart su dulkėm, drapanomis nunešiotom, kad aš, aš vėlei būsiu ta, kurią arkliai balne neš atgalios nė nesikovus.
Malūnai vėjo Tavo tie, kurie net ir saulėtą, ramią dieną kvietį mala. Ir tie langai, kuriuos.. kuriuos lyg trapią sielą saugai.
Ne, ne draugas aš, oi ne. Ir netgi ne kaimynas laiptinėj sutiktas. Aš ta, kuri liūdės, kai lysi lietumi pavasario, kurio taip laukiau.
'
