pelė

Kažkaip labai simboliškai viskas išėjo, kai prieš išvykdama pagyventi svetur visgi atsisveikinau ne su savo miestu, o su savo visa vasariška šalimi. Teritorija. Skersai pervažiavau, tarsi visiems lietuviškiems keliams dar kartą pranešdama, kad išlendu iš stalčiaus.
Apie stalčių aš ne veltui. Giedrė rašė, kad visad visus ragindama negyventi stalčiuje, pati suprato, kad jau ilgokai tame stalčiuje gyveno. Labai panašiai su manimi. Tik visgi turbūt aš tą pati suvokiau ilgesnį laiką ir vis nosį, rankas pro tarpą prakišdavau tik kaip "tarp kitko" bandydama pasitikrinti, ar visos galimybės vis dar "ten". Rankenėles visas nusukusi sąmoningai buvau - kad, gink dieve, niekas taip ir nesugebėtų man aiškinti, kada iš stalčiaus išlįsti. Niekada niekam to neleidau.
O dabar aš kaip pelė, iš urvo išlindusi. Sprandas tiek nepasisuka, kiek yra dar ko pažinti. Be galo džiaugiuosi dėl to. Giliai įkvėpiau - stalčius atidarytas.

p.s. grįšiu Kalėdoms. Nes mėgstu lemputes.