Puslapiai

2010 m. birželio 1 d., antradienis

apie augintinius

Kelias dienas apėmęs labai keistas jausmas, kažkiek panašus į prisiminimus. Tarsi apsuptas nuojautos apie kažką labai gero. Panašus ir į laukimą. Primena ir tikėjimąsi giedro oro, kai sėdi per lietų po stogeliu, apsisiautus tik vasariška skara, ir matai, kad kažkur jau giedra. O tada atrodo, kad vėjas pučia būtent į tą pusę, į kurią ir reikia.
Taip ryškiai matau kai kuriuos vaizdinius, tarsi jau tai būtų seniausiai nutikę. Ir labai ryškiai piešiuosi ateitį, tuos visus tikėjimus ir tikėjimusis savo.
Esu beprotiškai reikli žmonėms. Be galo atlaidi gyvūnams, bet visai negailestinga žmonėms. O kartu ir sau pačiai.
Pažadas, visi įtikėti planai iš savo ir kitų lūpų man stovi prioritetų piramidės viršūnėj. Turbūt dėl to paties nemėgstu melo ir neperspėjimų, negaliu pakęsti ir kai neišsakytus pažadus sulaužo.
Tada reikia jau augint nebe kitus, o save pačią iš naujo. Iš naujo, iš naujo ir vėl. Augant man, auga ir naujas ryšys, naujos virvės tarp manęs ir kitų, nauji mazgai ir naujos pynės.
Štai ką aš prisimenu. Prisimenu, kad vėl planuoju ir kartu, kad planuojam su kažkuo kitu.
Prisimenu ir savo pažadus. Ir sau, ir visiems kitiems. Priimu vis naujus pažadus iš kitų ir vėl labai viskuo tikiu.
Prisimenu ir tą nuojautą, kurią dabar jaučiu.
Prisimenu ir tai, kad kartais ji tikrai pasiteisina.
Tik labai didelis indėlis turi būti ir manęs pačios. Ir jūsų visų taip pat.


2 komentarai:

Anonimiškas rašė...

Super!

Sim rašė...

Ačiū :) kaip smagu skaitytoją čia rasti! Ir dar prie seno įrašo.