Kažkokiame žurnale laiminga moteris paaiškino, kad laimė yra ne tikslas, o kelias.
Visiška teisybė. Jai, vadinasi, pasisekė, kad tą pavyko sau įteigti.
Bet žmonės visgi labiau linkę sureikšminti kitokius dalykus. Laimės kaip reiškinio apskritai turbūt gerai net neįsivaizduodami, jie labiau laukia kažkokio periodo pabaigos arba dar kitokio periodo pradžios. Argi nekeista? Taip žiūrint į gyvenimą, jis ir susidėlios ne iš carpe diem ir tikrai ne iš vientisos laimingos grandinėlės. Tai tebus vienas kitą mainantys etapai ir nuolatinis laukimas, pergyvenimas ir pragyvenimas, nenutrūkstantis tikėjimasis, kad „štai baigsis“ ir „štai prasidės“. O tada...būsime laimingesni.
Užstrigę amžinam laukiamajam. Ir tiek.
Pamenu, kai labai ankstyvoj vaikystėj, dar būdama pradinukė, vasarą važiuodavau į kaimą. Ten buvo įvairaus amžiaus vaikų, gal kai kurie jau ir paaugliai. Vis prisimenu epizodus, kai lakstydavom kur nors pievose ir kažkur danguj skrisdavo lėktuvai. Retai, bet skrisdavo. Tada kelionės lėktuvu išvis atrodydavo tik išrinktiesiems pasiekiama retenybė. Taigi. Mes garsiai garsiai (susitarę „viens, du, tryyyys!!) šaukdavom, mojuodavom ir prašydavom pasiimti ir mus kartu. O kam, turbūt nežinojau nei tada, nei žinau dabar. Bet tai buvo labai panašu į tai, ką bandžiau nusakyti pirmojoj pastraipoj.
Šiandien skrido labai daug oro balionų. Per atidarytą langą girdėjau, kaip kieme vaikai (susitarę „viens, du, tryyys!!) šaukė, kad balionas ir juos kartu pasiimtų.
Turbūt jie irgi dar nesupranta, ar labiau nori ištrūkti, ar patekti.
Bet būtent jiems dabar ir nesvarbios nei pradžios, nei pabaigos.
O taip ir turi būti.
1 komentaras:
Manau, kad ir ta laime buna labai skirtinga. Vienok gauni gera bala ir momentui buni laimingas ar turi tiksla gauti darba, ji gauni ir trumpam pabuni laimingas, o jau po to deliojasi visai kiti dalykai.
Laime, tai tavo kiekviena diena. I ja susideda labai daug smulkmenu, nuo miego, kavos isgerimo ryte, zodziu, kuriuos pasako kiti iki tokiu, kaip seimos problemos, globalinis atsilimas ar lietus uz lango.
Turbut visapusiskai laimingu buti yra neimanoma, nes kazkokiu neatitkmenu, kurios gali erzinti atsiranda, o ypatingai kada ju ieskoma. Pvz visuomenes veiksmuose ar kitame zmoguje, taciau gali pats sau buti laimingas (jei nori) ir tam tikru dalyku "nematyti", nesureiksminti ir stengtis dziaugtis tais dalykais, kurie pozityvus. Taciau ir cia reikia buti atsargiam, kad tai netaptu perdėm nieko "nematymas".
Tad is tiesu, laime tai kelias, kuris vis sunkeja brestant, kadangi keliame vis didesnius reikalavimus dziaugsmui pasiekti. Nors islieka ir keli saviti, kurie visada suteiks dziaugsma.
Kam laukti laimes, jei galima buti laimingu jau dabar! :)
Tai buvo mano pamastymai apie laime. Nieko asmenisko ir orientuoto, tik padrikos mintys. :)
Rašyti komentarą